Apie „Call of Duty: Modern Warfare 4“ kol kas galima gana tvirtai kalbėti tik kaip apie vieno žaidėjo kampaniją. Šaltinio autorius per trijų dienų renginį Los Andžele žaidimui skyrė maždaug 24 valandas, išbandydamas kampaniją, kelių žaidėjų režimą ir DMZ, tačiau galutinio balo neskyrė. Jo teigimu, „Call of Duty“ vietą serijoje galima tinkamai įvertinti tik išbandžius žaidimą su plačiąja žaidėjų bendruomene.

Todėl sprendimą verta susiaurinti iki vieno klausimo: ar maždaug šešių valandų kampanija atrodo verta dėmesio? Pagal pateiktus įspūdžius – taip, jeigu iš „Call of Duty“ labiausiai norite didelio masto, kruopščiai surežisuoto karinio veiksmo ir istorijos apie karius, kurie nesijaučia nepažeidžiami. Tačiau kampanija nėra vienodai stipri. Naujojo Pietų Korėjos jūrų pėstininkų būrio istorija paliko gerokai geresnį įspūdį nei kapitono Price’o siužeto tęsinys.

Svarbiausias pokytis – ne mūšių mastas, o jų dalyviai

„Modern Warfare 4“ buvo pristatytas kaip 2019 metais prasidėjusios „Modern Warfare“ istorijos užbaigimas, tačiau geriausiai veikia ne tada, kai grįžta prie žinomų šios istorijos veidų. Daugiau nei pusę maždaug šešių valandų kampanijos žaidėjas praleidžia su jaunais Pietų Korėjos jūrų pėstininkais ir keliais amerikiečiais. Jie artėja prie privalomosios karo tarnybos pabaigos, kai Šiaurės Korėja pradeda puolimą.

Tokia perspektyva priartina kampaniją prie senesnių serijos istorijų, kuriose žaidėjas buvo vienas iš daugelio dideliame kare, o ne pasaulį nuolat gelbstintis elitinis operatyvininkas. Naujojo būrio nariai remiasi atpažįstamais archetipais: tarp jų yra rimtas karys, nedaug kalbantis veikėjas ir kiekvieną tylos akimirką juokais užpildantis amerikietis. Vis dėlto PC Gamer autoriui jie pasirodė pakankamai žavūs, kad šis įsimintų jų vardus.

Šis pasirinkimas tiesiogiai veikia mūšių nuotaiką. Kampanijos veikėjai ne visuomet kontroliuoja padėtį ir neslepia baimės, o jų pusė gali būti akivaizdžiai silpnesnė už puolančias pajėgas. Tai suteikia didelėms veiksmo scenoms kitokį kontekstą: jos vaizduoja ne vien efektyviai atliekamą specialiąją operaciją, bet ir bandymą išgyventi platesniame konflikte, kurio pavienis karys negali valdyti.

Kampanija pasiūlo dvi skirtingas veiksmo formas

Ryškiausi „Modern Warfare 4“ epizodai skirstomi į didelius, chaotiškus mūšius ir gerokai atviresnę misiją už priešo linijų. Pirmąją kryptį geriausiai atstovauja „Mayhem“ ir „Losing Ground“. Jose Pietų Korėjos ir amerikiečių pajėgos mėgina išlaikyti išgalvotą Hadžino miestą, nors gynyba atrodo pasmerkta, o priešas turi skaitinį pranašumą. Veikėjų baimė ir nuolatinis spaudimas išskiria šias misijas iš naujesnių istorijų apie patyrusius specialistus.

„Counter Attack“ mastą padidina dar labiau ir pasiūlo masinį puolimą paplūdimyje. Autoriaus teigimu, tai didelio biudžeto scena, kurioje matyti kampanijai skirti ištekliai. Kartu su ištaigingomis vaizdo scenomis ir apskritai puikia šaudymo mechanika tokie epizodai sudaro tradiciškiausią, tačiau kartu ir vieną stipriausių kampanijos dalių.

Žaidėjui tai reiškia, kad didžioji dalis patrauklumo kyla ne iš visiškai naujos „Call of Duty“ formulės. Kampanijos pranašumas yra gebėjimas pažįstamą karinį veiksmą pateikti tinkamu mastu ir su veikėjais, kurie į pavojų reaguoja žmogiškiau nei įprasti serijos superkariai. Jeigu ieškote būtent surežisuotų susišaudymų ir didelių puolimų, pateikti įspūdžiai šią kampanijos pusę vertina palankiai.

„Stranded“ keičia tempą ir suteikia daugiau pasirinkimo

Labiausiai nuo tradicinės struktūros nutolsta „Stranded“. Parko būrys po priverstinio nusileidimo atsiduria už priešo linijų Šiaurės Korėjoje. Kelių valandų trukmės misijoje pateikiami trys nelinijiniai tikslai, papildomos užduotys ir slėptuvė, kurioje galima pasigaminti geresnius šarvus, ginklus bei maskuotę.

Po triukšmingų miesto mūšių ši dalis yra tylesnė ir labiau izoliuota. Tikslų eiliškumą galima pasirinkti, todėl misija trumpam pakeičia ne tik kampanijos tempą, bet ir įprastą jos struktūrą. PC Gamer autorius ją palygino su mažu „Far Cry“ epizodu „Call of Duty“ kampanijos viduje. Iš pradžių pokytis jam pasirodė kiek staigus, tačiau galiausiai „Stranded“ tapo vienu ryškiausių visos istorijos epizodų.

Misijoje naudojama iš DMZ pažįstama grobio rinkimo sistema. Tai galėjo kelti įtarimą, kad vieno žaidėjo turinys vėl bus pritaikytas prie kito režimo, tačiau autoriui buvo paaiškinta, jog „Stranded“ žemėlapis sukurtas specialiai kampanijai. Vadinasi, iš DMZ pasiskolinta sistema čia naudojama atskirai vieno žaidėjo užduočiai, o ne tiesiog perkeliama jau egzistuojanti kelių žaidėjų erdvė.

Tai svarbus niuansas tiems, kuriems nepatiko ankstesni bandymai „Call of Duty“ kampanijas priartinti prie „Warzone“. Pagal pateiktus įspūdžius, „Stranded“ nėra atsitiktinis kito režimo intarpas. Ji suteikia daugiau laiko Parko būriui, leidžia užduotis atlikti ne iš anksto nustatyta tvarka ir išnaudoja grobio rinkimą bei daiktų gamybą konkrečios misijos poreikiams.

Price’o sugrįžimas kampaniją ne sustiprina, o suskaldo

Stipri Pietų Korėjos jūrų pėstininkų istorija išryškina pagrindinę kampanijos problemą: ne visas pasakojimas skirtas naujajam būriui. Jo nuotykiai vyksta lygiagrečiai su gana atskira kapitono Price’o siužeto linija. Price’as yra ieškomas bėglys dėl „Modern Warfare 3“ įvykių, o naujoji dalis pateikia ilgą ankstesnės istorijos santrauką tiems, kurie jos nematė.

Price’o epizoduose mėginama parodyti tamsesnę veikėjo pusę, tačiau kartu kartojamos pažįstamos veiksmo scenos: susišaudymas per automobilių gaudynes, bėgimas pėsčiomis su šuoliais ir kinematografiška kova peiliais. Šaltinio autoriui šios dalys nepasirodė įsimintinos. Jo vertinimu, jos iš atminties išnyko beveik taip pat greitai, kaip ir pasibaigė.

Dar labiau stebina tai, kad Price’as antroje kampanijos pusėje iš esmės pasitraukia ir nesusitinka su Pietų Korėjos būriu, kurį autorius laiko tikraisiais istorijos herojais. Todėl dvi kampanijos dalys atrodo ne tik nevienodai įdomios, bet ir nepakankamai susietos. Susidaro įspūdis, kad pažįstamo veikėjo scenos įtrauktos tam, jog būtų įgyvendinti gerbėjų lūkesčiai, nors kūrėjus labiau domino naujoji karių grupė.

Tai ypač svarbu žaidėjams, laukiantiems nuo 2019 metų plėtotos istorijos finalo. Nors „Modern Warfare 4“ buvo pristatytas kaip šio pasakojimo pabaiga, praktiškai Price’o linija šaltinio autoriui pasirodė panašesnė į skubėjimą užbaigti likusias siužeto gijas. Madsas Mikkelsenas taip pat esą galėjo tapti grėsminga figūra, tačiau kampanija neskiria jam pakankamai laiko.

Karo patirtis įtikinamesnė už politinį jos paaiškinimą

Kampanijos prielaida remiasi Šiaurės Korėjos puolimu, tačiau šaltinis perspėja nesitikėti sudėtingo geopolitinio pasakojimo. Konfliktas pateikiamas iš įprastos amerikietiškos perspektyvos, CŽV pusėje esantys veikėjai išlieka „gerieji“, o už įvykių slypintis supervalstybės įsitraukimas atitinka pažįstamą žanro modelį.

Praktiškai tai reiškia, kad kampanijos stiprybės slypi pavienių karių išgyvenimuose, jų baimėje ir mūšių pastatyme, o ne įvairiapusiškame tarptautinio konflikto nagrinėjime. Žaidėjas, kuriam svarbus politinis niuansuotumas, turėtų atsižvelgti į šį ribotumą. Kita vertus, šaltinis nepateikia pagrindo teigti, kad ši problema nustelbia visą kampaniją – ji įvardijama kaip silpnesnė pasakojimo dalis greta gerai pavykusių karinių epizodų.

Kam ši kampanija gali būti verta laiko?

• Pasiilgusiems kampanijų apie paprastus karius. Daugiau nei pusę istorijos sekamas jaunas būrys, kurio nariai dideliame konflikte nėra vaizduojami kaip viską kontroliuojantys elitiniai operatyvininkai.
• Mėgstantiems didelio masto karines scenas. Hadžino miesto gynyba ir puolimas paplūdimyje išnaudoja „Call of Duty“ gebėjimą kurti triukšmingus, brangiai atrodančius ir kruopščiai surežisuotus mūšius.
• Norintiems tradicinio kampanijos veiksmo ir atviresnės misijos. Kampanijoje yra pažįstamų surežisuoto veiksmo epizodų, o „Stranded“ pasiūlo nelinijinius tikslus, papildomas užduotis, grobio rinkimą ir daiktų gamybą.
• Žaidėjams, kuriems svarbu, kad kampanija nebūtų vien formalus priedas. PC Gamer autorius teigia, kad tai jam buvo smagiausia „Call of Duty“ kampanija per daugelį metų ir kad ji pagaliau neatrodo kaip antraeilis turinys.
• Norintiems mažesnės „Warzone“ bei „Zombies“ įtakos. Nors viena misija naudoja DMZ grobio rinkimo sistemą, jos žemėlapis buvo sukurtas specialiai kampanijai, o bendra patirtis, autoriaus vertinimu, nėra užgožta kitų režimų.

Kas gali trukdyti mėgautis istorija?

• Lūkesčiai sulaukti stipraus Price’o finalo. Jo epizodai apibūdinami kaip mažiau įsimintini už Parko būrio istoriją, o pati siužeto linija antroje kampanijos pusėje beveik pasitraukia.
• Vientiso pasakojimo poreikis. Dvi lygiagrečios istorijos nėra vienodai stiprios ir prasmingai nesusijungia.
• Politiškai sudėtingos istorijos paieškos. Šiaurės Korėjos puolimo prielaida ir platesnis tarptautinis konfliktas pateikiami supaprastintai.
• Noras įvertinti visą „Modern Warfare 4“. Pateiktame šaltinyje nėra išsamios kelių žaidėjų režimo ar DMZ analizės, todėl kampanijos kokybė negali būti automatiškai prilyginta viso žaidimo kokybei.

Ko dar nežinome?

Šaltinyje nenurodyta žaidimo kaina, nepateiktas platformų sąrašas ir nėra išsamiai įvertinta techninė būklė. Taip pat negalima spręsti, kaip kelių žaidėjų režimas veiks susidūręs su plačiąja žaidėjų bendruomene. Nors autorius dalyvavo maždaug 24 valandų trukmės išankstiniame žaidime per trijų dienų renginį, jis sąmoningai atidėjo galutinį įvertinimą laikotarpiui po pasirodymo.

Šie nežinomieji svarbūs priimant sprendimą dėl viso žaidimo. Maždaug šešių valandų kampanija gali būti patraukli pati savaime, tačiau be kainos ir kitų režimų vertinimo negalima patikimai nustatyti bendros „Modern Warfare 4“ vertės. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadų apie našumą, klaidas ar platformų skirtumus.

Ar verta žaisti dabar?

Pagal šiuo metu pateiktą informaciją „Modern Warfare 4“ kampanija atrodo verta dėmesio tiems, kurie pasiilgo savarankiškos „Call of Duty“ vieno žaidėjo istorijos. Jos stipriausi argumentai yra Pietų Korėjos jūrų pėstininkų perspektyva, didelio masto mūšiai, puiki šaudymo mechanika ir „Stranded“ misija, suteikianti daugiau laisvės nei įprasti linijiniai epizodai. PC Gamer autoriui tai buvo smagiausia serijos kampanija per daugelį metų.

Vis dėlto tai nėra vienareikšmis viso žaidimo rekomendavimas. Price’o istorija apibūdinama kaip silpnesnė ir skubotai užbaigianti ankstesnes siužeto gijas, o politinė konflikto pusė stokoja niuansų. Jei pagrindinė priežastis žaisti yra būtent kapitono Price’o finalas, turimi įspūdžiai ragina lūkesčius sumažinti.

Jeigu sprendimą lemia kelių žaidėjų režimas, DMZ, techninė būklė ar bendras turinio ir kainos santykis, šaltinio nepakanka galutiniam atsakymui. Tokiu atveju pagrįsčiau palaukti išsamesnio vertinimo po pasirodymo. Dabartinis atsargus verdiktas paprastas: kampanijų gerbėjams yra dėl ko susidomėti, tačiau viso „Modern Warfare 4“ kokybė dar neįvertinta.